Lavendų Tallow Kremas: Ką Mano Oda Galvojo Apie Jautienos Taukus

Žiūrėjau į tą mažą stiklainį iš Etsy ir galvojau – na gerai. Jautienos taukai. Ant veido. Ar čia kažkokia pramoga. Užsakiau iš smalsumo, gal ir šiek tiek iš desperatiškumo, nes žiema čia, Oras toks, kad odą traukia kaip sausą duoną. Pirštai tiesiog plyšta. Buvo ketvirtadienis, turbūt, kai atsiėmėm iš pašto. Stiklainis buvo mažas. Smirdėjo... na, nežinia kaip. Ne blogai. Kažkaip.

Pamenu, pirmą kartą įdėjau pirštą. Tekstūra keista. Ne blogai keista. Pūkuota. Kaip išblyškęs plaktas grietinėje ar kažkas panašaus. Šalta iš pradžių. O tada tiesiog pranyksta. Ne palieka tos riebios plėvelės, nuo kurios pagalvoji, kad dabar viskas prilips prie pagalvės. Tiesiog dingsta. Aš tą nemėgstu. Tai buvo pirmas pliusas.

Kodėl Apskritai Pradėjau Naudoti Tallow Ant Veido

Na, žiema. Sausa. Oda kaip kartonas. Bandžiau viską – tuos brangius hidratantuosius iš vaistinės, tuos gelius, tuos kremus su milijonu ingredientų sąraše. Veidas vis tiek traškėjo. Kažkada močiutė kalbėjo apie tai, kaip seniau viską gamindavo iš natūralių dalykų. Avižiniai dribsniai. Medus. Taukai. Visada galvojau, kad čia senų žmonių bajeris, nieko daugiau.

Bet paskui pagalvojau – na, o kodėl gi ne? Jei jau bandžiau viską kitą. Yra toks mokslinis žodis – „lipidai“. Odoje yra savų lipidų. Kai jų trūksta, visa sistema griūva. Džiūsta, traškėja, erzina. O žolėmis šertų galvijų taukai... jie panašūs. Labai panašūs į tuos, kuriuos mes patys gaminam. Todėl oda juos priima, kaip savus. Ne kaip svetimą, sintetinę chemiją, kurią reikia įtikti. O kaip... na, atpažįsta. Kaip namuose.

Čia ir yra tas „senų žmonių išmintis“ dalykas. Jie nenaudojo mokslo žodžių. Jie tiesiog žinojo, kas veikia. Tallow naudojo šimtmečius. Odai, sužalojimams, odos ligoms. Tai ne nauja, išrasta pramoga. Tai grįžimas prie kažko paprasto. Aš dabar skambu kaip kokias paskaitas skaitantis, bet šiaip tai tik buvo šaltis ir desperacija. Ir smalsumas.

Ką Šis Lavendų Tallow Balms Iš Tiesų Daro

Tai ne magija. Tai tiesiog gerai hidratuoja. Giliai. Ne tik paviršiuje.

Pavyzdžiui, rankos. Dirbu kompiuteriu, plaunu indus, vėjas čia pūčia. Pirštai tiesiog atsiskiria. Po savaitės naudojimo šito kremo naktimis... jie tiesiog nustojo plyšti. Nežinau kaip tai paaiškinti. Jie ne tapo kaip kūdikio užpakalis. Jie tiesiog... nustojo skaudėti. Nebėra tų įskilusių įdubų, kurios kraujuoja, kai juos ištiesi. Dabar jie tiesiog normalūs. Šiek tiek sausoki, bet ne trašku.

Ant veido – čia buvo įdomiau. Nesvarbu, kad tai taukai. Jie neužkemša porų. Visiškai priešingai. Atrodo, kad oda raminasi. Mažiau raudonumo, mažiau to įtempto jausmo popietėmis. Naudoju kaip naktinį kremą. Užtenka mažo kiekio. Šaltais pirštais paimu truputį, patręšiu tarp delnų, uždedu. Smirda... lavendomis. Tikrai lavendomis. Ne kaip dirbtinėmis saldainių lavendomis. Kaip... žole. Švelniai. Labai ramina. Iš tiesų padeda užmigti, nes kvapas toks ramus, o pats procesas – tai ritualas. Penki minutės prieš miegą, kai niekam neskubi.

Viena diena, kai labai nervinausi dėl darbo, tiesiog užsidedau truputį ant kaklo ir kvėpavau. Tai padėjo. Nežinau ar tai placebo, ar kvapas, ar pats masavimo veiksmas. Bet padėjo. Dabar tai darau reguliariai.

Mano Oda Po Kelių Savaičių

Tai nebuvo akimirksnis. Po pirmos nakties atsikėliau ir nieko ypatingo. Po savaitės – hmm, oda minkštesnė. Po trijų – raudoni pleištai ant skruostų, kurie būdavo nuo šalčio, pradėjo nykti. Jaučiausi... patogiau savo odoje.

Čia ne apie „jaunatvišką spindesį“ ar „visiškai išlygintas raukšles“. Kalbu apie tai, kad oda nebeskamba kaip įtempta būgna. Ji nebe taip greitai išdžiūsta po dušo. Makiažas geriau laikosi, nors aš jo retai nešiojuosi. Ir svarbiausia – ji nebesugadina nuotaikos. Anksčiau žiūrėdavau į veidą ir galvodavau – vėl sausas, vėl erzina. Dabar tiesiog užtenka. Veidas yra veidas. Jis nebekelia nerimo.

Gavau ir kitą stiklainį. Jau antrą. Pirmąjį panaudojau iki galo, kas man retai pasitaiko su kremais. Paprastai nusibosta arba neveikia. Šitą tiesiog... naudojau. Kiekvieną naktį. Kartais ir dieną, jei labai šalta.

Ar Aš Jį Vėl Pirksiu?

Taip. Jau ir nupirkau. Ir nusiunčiau vieną močiutei, nors ji ir sakė „ką tu ten sau ant veido dedi, tuokis geriau“. Bet paskui paskambino ir pasakė, kad rankos nebeplit. Tai laimė.

Jei esi žmogus, kuris išbandė viską, o oda vis tiek nesutinka su tavimi... tai gali būti verta šanso. Skamba keistai. Aš pati galvojau, kad čia kažkoks ekstremalus bajeris. Bet tai tiesiog... paprasta. Žolėmis šerto galvijų taukai, su kokiu nors natūraliu eteriniu aliejum (šiuo atveju lavendos). Jokių konservantų, dažiklių, kvapiklių. Tik trys, keturi ingredientai sąraše, kuriuos gali ištarti.

Aš savo įsigijau iš mažos Etsy parduotuvės, kuri specializuojasi tik tame. Jie tai gamina Prancūzijoje, smulkiai, nedidelėmis partijomis. Tai jaučiasi. Tai ne pramoninis produktas. Tai rankų darbo. Stiklainis atrodo paprastai, bet jame yra gerumas.

Na, ir viskas. Jei tavo oda žiemą elgiasi kaip piktas vaikas, gal šitas keistas, senoviškas dalykas padės ją nuriminti. Man padėjo.

---

Keletas Klausimų, Kuriuos Manęs Dažnai Klausia

Ar jautienos tallow iš tiesų tinka veidui? Taip, jei jis iš kokybiškos, žolėmis šertos jautienos. Jo lipidinė struktūra labai panaši į žmogaus odos riebalus, todėl oda jį gerai priima ir įsisavina, o ne laiko ant paviršiaus kaip sintetinį kremą.

Ar tallow kremas užkemša poras? Ne, bent jau man ne. Kadangi jis gerai įsigeria, jis nepalieka riebaus sluoksnio. Jis veikia kaip odos apsauginis barjeras, neblokuodamas porų. Bet, žinoma, kiekvieno oda skirtinga.

Kaip kvepia šis lavendų tallow balms? Kaip tikros, sausos lavendos. Ne kaip skystis skalbinių plovimui. Švelnus, žolinis, raminantis kvapas. Jis ne itin stiprus, išblunka per kelias minutes, palikdamas tik švelnų jausmą. Puikiai tinka prieš miegą.